Hub Camp #8: apie freelancer’ius, kelmus ir avis (papildyta)

Hub Camp #8: apie freelancer’ius, kelmus ir avis (papildyta)


Dažniausiai išvengti subjektyvumo šiaip jau nėra įmanoma – tačiau kartais, jį gali būti naudinga pabrėžti netgi ir tyčia. Kaip kad man šįkart, bandant papasakoti, ką radau atėjusi į Hub Camp #8. Labiausiai mano subjektyvumas išryškės dėl to, kad ligšioliniuose #1 – #7 dalyvavusi nebuvau, tad lyginamosios analizės čia nepateiksiu. Be to, atstovaudama vieną sritį ir ribotas kompetencijas joje, nebūtinai laikau visų pranešimų temas man artimomis ar prioritetinėmis. Tačiau, net ir turint tai omeny – džiaugiuosi išgirdusi jas visas, o bendras renginio vaizdas – puikus argumentas po mėnesio sugrįžti į #9.

Blukio maketas Burning Man festivaliui

Pats pirmas atsiliepimas, kurį pasakau apie Hub Camp‘ą – smagiai platus temų ir kalbėtojų spektras. Tikrai, be TED konferencijų, sunkiai sugalvočiau kitą viešą forumą, kuriame per porą valandų galėčiau išklausyti ir IT rinkos apžvalgą, ir įspūdžius apie kelmo deginimą Burning Man festivalyje.

Pavakarė prasidėjo LAWIN prezentacija apie mažąsias bendrijas, kurių ypatumai buvo aiškinami pasitelkiant uždarųjų akcinių bendrovių bei individualių įmonių palyginimą. Kadangi vienintelė kita erdvė, kurioje buvau susipažinusi su šia nauja teisine forma, buvo vonioje klausoma rytinė radio laikraščių apžvalga, džiaugiausi gavusi detalesnį paaiškinimą. Iš kitos pusės, buvo akivaizdu, kad kai kurie klausytojai auditorijoje (remdamiesi praktika) nebūtinai sutiko su tuo, kas buvo dėstoma skaidrėse. Daugiau apie mažąją bendriją galite sužinoti Versli Lietuva tinklapyje.

Žygimantas

Tikiu, kad apie jau šią savaitę prasidėsiantį skaitmeninių ir kūrybinių industrijų renginį PIXELFEST kalbėjęs Žygimantas Zabieta nemažą dalį klausytojų sudomino pakankamai, kad grįžę namo jie susirastų renginių kalendorių, ir atitinkamai paderintų saviškį. Suprasdamas, kaip reikia sužadinti publikos smalsumą, Žygis prisipažino (ar pasigyrė) temas ir renginius planavęs taip, kad vienas žmogus niekaip negalėtų sudalyvauti visuose, ir turėtų juos atsirinkti pagal savo interesus.

Lina

Linos Giedraitienės, atstovaujančios ES informacinę sistemą SOLVIT, parodyti prezentaciniai video buvo būtent tas informacijos kiekis, kokio ir reikėjo apie šį įrankį. Be SOLVIT institucinės priklausomybės bei kompetencijų, tikrai nėra daug, ką galėtum norėti apie jį žinoti bendram išsilavinimui. O jos prisireikus kokiu nors konkrečiu atveju – įgytų žinių tikrai pakaks.

Giedrius laukia savo eilės

Na, ir pagaliau – kelmo Blukis tampymo JAV dykumoje istorija, arba tiksliau – Giedriaus iš Lietuvos Burning Man bendruomenės įspūdžiai apie vieno iš didžiausių ir įtakingiausių pasaulyje muzikos bei meno festivalių – Burning Man  magiją, ir lietuvių dalyvavimą jame.

Antanas

Temos originalumu nenusileido ir po Giedriaus sekusi prezentacija, pristatyta Antano Miežansko. Gera matyti ir klausytis žmogaus, visiškai tikro ir laimingo dėl savo gyvenimo pasirinkimo: baigęs dizaino studijas, trumpai dirbo drabužių dizaineriu, po to remontavo senus automobilius, prekiavo akcijomis internetu, persikraustė prie jūros, kad galėtų buriuoti, galiausiai pradėjo auginti avis ir kaifuoja (nes „mėgaujasi“ – šiuo atveju pernelyg nuvalkiotas žodis) iškeitęs miestą į gamtą.

Paulius ir Tomas

Labai efficient ir to the point prezentaciją pristatė Aciety atstovai Tomas ir Paulius, atsakingi už kompanijos rinkodarą ir pardavimus. Šiuo atveju epitetus vėl parenku pagal visiškai asmeninį savo požiūrio tašką, ir paaiškinti tai galiu labai paprastai. Jei man, niekad nesvarsčiusiai apie freelancer‘ių samdymo ypatybes, prezentacija sudarė bendram suvokimui pakankamą rinkos vaizdą bei egzistuojančius trūkumus – tada taip, dar kartą sakau, kad ji buvo efficient ir to the point.

Daumantas

Vakarą vainikavęs Daumantas Dvilinskas pristatė savo ir kolegų startuolį TransferGo, kuris pigiau nei bankai perveda pinigus iš Didž. Britanijos į Lietuvą ir atgal. Gal dėl to, kad tai visgi buvo penktadienio vakaras, ar todėl, kad asmeniškai esu linkusi į pafilosofavimus, su pasimėgavimu paklausiau ir bendro pobūdžio Daumanto svarstymų apie tai, kokios idėjos yra vertos dėmesio, o kokios rinkos – pokyčių. Kadangi matėsi, jog kalbėtojas pakankamai užtikrintas savo mintimis, vėliau jau nebuvo taip svarbu, ar generalizacijos kalboje padarytos remiantis asmenine, ar skolinta patirtimi.

Beata kviečia dalintis

Pertraukos įvairių renginių metu, be abejo, yra reikalinga ir gerai – o dar geriau, jei jų metu dar ir vaišina keksiukais. O Hub Camp‘e vaišino, salės šeimininkui Swedbankui prisidedant prie labdaringos Maisto Banko akcijos, kurią inicijavo visų mylima Beata Nicholson (nuoroda į video). Nuoširdžiai pasiginčyčiau, ar efektyvesnis speed dating‘as vyko tam numatytose aplinkybėse, ar prie saldumynais nukrauto stalo. Beata jau parašė ir apie mus.

Mindaugas

Paskutinis teigiamas pastebėjimas ir taip jau panegiriškam įvertinimui – profesionalus Mindaugo Danio renginio moderavimas, gerai nuteikęs jau nuo pat jo pradžios. Labai malonu jausti auditorijai ir kitiems kalbėtojams rodomą pagarbą, kai moderatorius sugeba efektyviai koordinuoti kalbų bei klausimų trukmę, eigą bei kryptį.

#9 būtinai dalyvausiu, ir draugams rekomenduosiu.

Daugiau foto iš Hub Campo – ačiū Gediminui ir Tomui. Renginio pranešimų video įrašas. Ačiū Starters.lt komandai.

Blukis sudeginamas festivalio pabaigoje

Gera padėti kitiems

Spalio 13 dieną Hubas prisijungė prie Beatos Nicholson ir Maisto banko iniciatyvos Kviečiu į svečius. Iniciatyvos esmė – pasaulinės maisto dienos proga, tu paruoši pietus, o tavo draugai paaukoja pinigus Maisto bankui taip prisidėdami prie skurdo mažinimo ir paramos nepriteklius patiriančioms šeimoms. Svarbu, tai, kad finansinė parama Maisto bankui yra labai reikalinga, kiekvienas paaukotas litas, leidžia suteikti paramą maisto produktais už daugiau nei 14 (!) litų.

Continue reading “Gera padėti kitiems” »

Kodėl „negražu“ imti pinigus už gerus darbus?

Bendraudamas su NVO atstovais susidūriau su keista nuostata – imti pinigus už gerus darbus Lietuvoje yra gėda. Visuomenei naudinga veikla priskiriama pomėgiams, „užklasinei“ veiklai, laisvalaikio pramogoms… Turbūt ne aš vienas girdėjau iš perkreiptų lūpų tariamus žodžius: „tai KOMERCINIS projektas“, tais atvejais, kai buvo bandoma bent minimalias pajamas (būtent pajamas, o ne pelną) susirinkti. Netgi Hub Vilnius buvo apšauktas komerciniu projektu, nes mes imame nario mokestį už suteikiamą darbo vietą ir paslaugas, neatsižvelgiant į tai, kad Hub koordinatoriai ir savanoriai dirba be atlyginimo, o surenkamas nario mokestis nepadengia patalpų nuomos kaštų. Jeigu dirbi NVO ar savanoriauji, tai arba tavo šeima turi likti nevalgiusi, arba tai gali daryti tik po savo „tikrojo“ darbo. Kame tokio mentaliteto šaknys? Kodėl Lietuvoje geri darbai suniveliuoti į kažką nerimto ir nevertingo? Kodėl mes užkertame kelią profesionalumui NVO sektoriuje ir socialiame versle?

Puikios iniciatyvos vaikšto aplinkui ištiesta ranka, nes nenori imti pinigų už savo suteikiamas geras ir reikalingas paslaugas. Aukok.lt pagalba NVO pritraukė virš 1 milijono litų per daugiau nei metus, tačiau pats projektas neturi jokių pajamų šaltinių, neima komisinių nuo aukojamos paramos ir nežino kaip išgyventi artimiausią mėnesį. Nors be aukok.lt atsiradimo šitie pinigai nebūtų pasiekę NVO, arba jų ateitų mažiau. Panaši situacija ir su pagalbadaiktais.lt – 1000 naudotų daiktų (baldų, buitinės technikos, vaikiškų vežimėlių ir kt.) pasiekė socialiai remtinas šeimas ir globos įstaigas, bet pats projektas jokių pajamų iš šitos veiklos negauna. Pagalbareklama.lt – puikus sprendimas, kuris leidžia socialiniams projektams viešintis internete nemokamai. Pasiekta beveik vienas milijardas parodymų! Bet kaip išlaikyti projekto koordinatorių, net ir ketvirčiu etato? Iš kokių lėšų? Imti simbolinius komisinius iš NVO, kurių reklaminiai skydeliai rodomi sistemoje? Galbūt.

Taigi, kodėl NVO nenori imti pinigų už paslaugas? Todėl, kad bus apšaukti savanaudžiais, komersantais, piktnaudžiautojais, lupikais ir pan. Iš kur atsiranda toks požiūris ir kodėl? Ar tai tik žmonių, kurie nesusidūrę su NVO veikla, kurie niekuomet nesavanoriavo nuomonė? Ar kažkoks sovietinio mentaliteto palikimas? Vaidotas Ilgius, NVO ekspertas ir Maisto banko savanoris, davė nuorodą į Rusų filantropijos žurnalą, kuriame rašoma, kad žema filantropijos kultūra susijusi su menku visuomenės tarpusavio pasitikėjimu. Iš nepasitikėjimo ir ta pagiežinga nuostata apie ne pelno organizacijas „jie plauna pinigus“, „jie lobsta imdami mokestį“.

 

Maisto bankas 2010 metais surinko ir išdalino maisto už 10 mln. litų, bet ar kas patikėtų, kad jų sąskaitoje tik keli šimtai litų ir nuolat reikia bendrauti su galimais rėmėjais.  Jei Maisto bankas imtų 5 proc. nuo savo atiduodamo maisto iš paramos gavėjo, kitą mėnesį jis galėtų aptarnauti – suteikti pagalbą ir paramą kelis kartus didesniam skaičiui socialiai pažeidžiamų šeimų. Tačiau bandydamas įvesti tokį mokestį jis tuoj pat būtų apšauktas norinčiu užsidirbti iš svetimo vargo ir skausmo. Galbūt NVO gali užsidirbti iš ES paramos, projektinio finansavimo, tačiau jame tiek daug neefektyvaus išteklių panaudojimų ir dirbtinių rezultatų siekimo. Apie tai verta parašyti atskirai šiek tiek vėliau

Kas lieka žmogui norinčiam ir galinčiam daryti gerus darbus?

Pats metas kilstelėti visuomenei naudingą darbą į vieną gretą kartu su bet kokia kita profesine veikla. Tikiuosi, kad ateityje jis bus vertinamas netgi aukščiau už kitus darbus.