Birželio 30 d. seminaras apie internetinį aukojimą, socialinius tinklus ir prekių ženklus

Pratęsiant socialinio verslo ir socialinių inovacijų seminarų ciklą (kas buvot susitikime su Fionn Dobbin iš MAMMU supras), kviečiame į susitikimą su augančiu aukojimo portalo iš JAV – Global Giving (www.globalgiving.org) atstovu Clint Misamore.

Continue reading “Birželio 30 d. seminaras apie internetinį aukojimą, socialinius tinklus ir prekių ženklus” »

Hubo skyriuje Gedimino 9 jau verda gyvenimas

Smagu pranešti geras naujienas. Jau beveik savaitė, kaip veikia naujas Hub Vilnius skyrius Gedimino 9 prekybos centre. Vis dar kasdien grąžiname Hubo patalpas, bet jau dabar verda gyvenimas – kasdien į Hubą ateina apie 10 huberių.

Kaip žinote, Hubas įsikūrė NVO Avilyje, ketvirtam prekybos centro aukšte. Įrengėme apie 25 sėdimas vietas, o kaip tik šiandien planuojam atsivežti baro kėdes, tai, mėgstantys dirbt stovint, gali naudotis baru, prie kurio dar bus ir 6 kėdės. Turima erdvė visiškai kitokia nei Hube Šiaurės miestelyje, bet joje yra viskas, ko reikia produktyviam darbui, bendravimui ir poilsiui.  Taigi, laukiame apsilankant. Jei sudomino, brūkštelk el.p: info@hubvilnius.lt, arba tiesiog užeik. Iki!

Continue reading “Hubo skyriuje Gedimino 9 jau verda gyvenimas” »

Kodėl „negražu“ imti pinigus už gerus darbus?

Bendraudamas su NVO atstovais susidūriau su keista nuostata – imti pinigus už gerus darbus Lietuvoje yra gėda. Visuomenei naudinga veikla priskiriama pomėgiams, „užklasinei“ veiklai, laisvalaikio pramogoms… Turbūt ne aš vienas girdėjau iš perkreiptų lūpų tariamus žodžius: „tai KOMERCINIS projektas“, tais atvejais, kai buvo bandoma bent minimalias pajamas (būtent pajamas, o ne pelną) susirinkti. Netgi Hub Vilnius buvo apšauktas komerciniu projektu, nes mes imame nario mokestį už suteikiamą darbo vietą ir paslaugas, neatsižvelgiant į tai, kad Hub koordinatoriai ir savanoriai dirba be atlyginimo, o surenkamas nario mokestis nepadengia patalpų nuomos kaštų. Jeigu dirbi NVO ar savanoriauji, tai arba tavo šeima turi likti nevalgiusi, arba tai gali daryti tik po savo „tikrojo“ darbo. Kame tokio mentaliteto šaknys? Kodėl Lietuvoje geri darbai suniveliuoti į kažką nerimto ir nevertingo? Kodėl mes užkertame kelią profesionalumui NVO sektoriuje ir socialiame versle?

Puikios iniciatyvos vaikšto aplinkui ištiesta ranka, nes nenori imti pinigų už savo suteikiamas geras ir reikalingas paslaugas. Aukok.lt pagalba NVO pritraukė virš 1 milijono litų per daugiau nei metus, tačiau pats projektas neturi jokių pajamų šaltinių, neima komisinių nuo aukojamos paramos ir nežino kaip išgyventi artimiausią mėnesį. Nors be aukok.lt atsiradimo šitie pinigai nebūtų pasiekę NVO, arba jų ateitų mažiau. Panaši situacija ir su pagalbadaiktais.lt – 1000 naudotų daiktų (baldų, buitinės technikos, vaikiškų vežimėlių ir kt.) pasiekė socialiai remtinas šeimas ir globos įstaigas, bet pats projektas jokių pajamų iš šitos veiklos negauna. Pagalbareklama.lt – puikus sprendimas, kuris leidžia socialiniams projektams viešintis internete nemokamai. Pasiekta beveik vienas milijardas parodymų! Bet kaip išlaikyti projekto koordinatorių, net ir ketvirčiu etato? Iš kokių lėšų? Imti simbolinius komisinius iš NVO, kurių reklaminiai skydeliai rodomi sistemoje? Galbūt.

Taigi, kodėl NVO nenori imti pinigų už paslaugas? Todėl, kad bus apšaukti savanaudžiais, komersantais, piktnaudžiautojais, lupikais ir pan. Iš kur atsiranda toks požiūris ir kodėl? Ar tai tik žmonių, kurie nesusidūrę su NVO veikla, kurie niekuomet nesavanoriavo nuomonė? Ar kažkoks sovietinio mentaliteto palikimas? Vaidotas Ilgius, NVO ekspertas ir Maisto banko savanoris, davė nuorodą į Rusų filantropijos žurnalą, kuriame rašoma, kad žema filantropijos kultūra susijusi su menku visuomenės tarpusavio pasitikėjimu. Iš nepasitikėjimo ir ta pagiežinga nuostata apie ne pelno organizacijas „jie plauna pinigus“, „jie lobsta imdami mokestį“.

 

Maisto bankas 2010 metais surinko ir išdalino maisto už 10 mln. litų, bet ar kas patikėtų, kad jų sąskaitoje tik keli šimtai litų ir nuolat reikia bendrauti su galimais rėmėjais.  Jei Maisto bankas imtų 5 proc. nuo savo atiduodamo maisto iš paramos gavėjo, kitą mėnesį jis galėtų aptarnauti – suteikti pagalbą ir paramą kelis kartus didesniam skaičiui socialiai pažeidžiamų šeimų. Tačiau bandydamas įvesti tokį mokestį jis tuoj pat būtų apšauktas norinčiu užsidirbti iš svetimo vargo ir skausmo. Galbūt NVO gali užsidirbti iš ES paramos, projektinio finansavimo, tačiau jame tiek daug neefektyvaus išteklių panaudojimų ir dirbtinių rezultatų siekimo. Apie tai verta parašyti atskirai šiek tiek vėliau

Kas lieka žmogui norinčiam ir galinčiam daryti gerus darbus?

Pats metas kilstelėti visuomenei naudingą darbą į vieną gretą kartu su bet kokia kita profesine veikla. Tikiuosi, kad ateityje jis bus vertinamas netgi aukščiau už kitus darbus.

 

Ar socialinis verslas išgelbės pasaulį (1)

Šeštadienį grįžau iš pirmojo Socialinio verslumo forumo, kuris dvi dienas vyko Rygoje. Jį surengė SSE Riga, o parėmė Sorošo fondas Latvijoje ir Britų Taryba, bei Air Baltic. Forumas turėjo du tikslus: pakviesti Baltijos šalių socialinius verslus (daugiau nei 25 dalyvavo) pristatyti save bei supažindinti renginio dalyvius su Didž. Britanijos ir kitų šalių, bei tarptautinių organizacijų (Ashoka) patirtimi plėtojant ir finansuojant socialinius verslus.

Egzistuoja įvairūs socialinio verslo apibrėžimai, man socialinis verslas, tai verslo valdymo principais ir inovacijomis pagrįstas paslaugų ir produktų pardavimas, kurio pagrindinis tikslas yra spręsti socialines ir aplinkosaugines problemas. Socialinis verslas reinvestuoja pelną į įmonės plėtrą ir/arba paramą, o ne išmoka jį savininkams, neatsižvelgiant į savo juridinį statusą. Tai gali būti labdaros krautuvėlė (Notashop) arba EMP recycling tipo įmonė. Esmė, kad socialinis verslas yra smagus užsiėmimas, nes tu suderini moralinį pasitenkinimą su finansiniu.

Continue reading “Ar socialinis verslas išgelbės pasaulį (1)” »