Yra tas momentas, kai šaltis pradeda erzinti ne „romantiškai“, o realiai. Rankos kietos, kava atvėsta per minutę, o visi sėdi susisukę į pledus ir vis tiek burba. Ir tada atsiranda klausimas: ką rinktis, kad būtų šilta čia ir dabar?
Elektrinis variantas dažnai atrodo paprastesnis. Įjungei ir pamiršai. Bet realybėj daug kas priklauso nuo vietos. Nes ne visur yra gera rozetė, ne visur saugu tempti laidus, ir ne visur apskritai norisi žaisti su elektra, kai aplink drėgna.
Todėl žmonės, kurie šildosi praktiškai, neretai pasirenka dujų šildytuvas. Ne dėl mados, o dėl to jausmo „nu, veikia“.
Kai rozetė toli, o šilumos reikia dabar
Pats dažniausias scenarijus: sodyba, garažas, dirbtuvės, statybų vagonėlis. Tu ateini, viduj 6–8 laipsniai, sienos šaltos, ir tau nereikia teorijos. Tau reikia šilumos per 10–15 minučių, kad galėtum normaliai judėt.
Elektrinis šildytuvas tokioj vietoj dažnai atsiremia į paprastą problemą: kur jį jungsi. Jei rozetė viena ir dar užkrauta, jei laidas trumpas, jei pratęsėjas senas, prasideda nervai. O kai šalta, nervai kyla greičiau nei temperatūra.
Dujinis sprendimas šitoje vietoje dažnai laimi dėl mobilumo. Atsinešei, pastačius turi šilumą ten, kur esi, o ne ten, kur yra siena su rozečių bloku.
Kai drėgna ir nesinori rizikuoti su laidais
Rudens kiemas, šlapias garažo įvažiavimas, terasa po lietaus. Elektrai reikia tvarkos: sausos vietos, tvarkingų laidų, jokio „ai, čia nieko tokio“. O žmonės realybėj viską daro greit. Kažkas užkliuvo, kažkas patraukė, kažkas užmynė.
Todėl praktiškuose scenarijuose dujų šildytuvas dažnai atrodo saugesnis vien dėl to, kad nereikia tempti laidų per balas ir kampus. Tu sumažini vieną riziką. Aišku, su dujomis irgi reikia atsakomybės, bet bent jau nereikia viso kiemo paversti laidų labirintu.
Kai reikia šildyti ne visą patalpą, o „žmogų“
Čia labai įdomus dalykas, kurį supranti tik naudojant. Elektrinis šildymas dažnai labiau šildo orą, bet jei patalpa didelė, šiluma išeina į lubas, sienas, viską. Tu sėdi ir lauki, kol „prisikaups“.
O dujinis šildymas praktikoje dažnai pasirenkamas tada, kai norisi šilumos konkrečiam taškui: prie darbo stalo, prie suoliuko, prie durų, kur vis pučia. Šildai ne visą garažą, o savo zoną. Ir staiga pasidaro normalu dirbt, kalbėt, gert arbatą.
Kai dingsta elektra… ir tu nenori sustoti
Jei gyveni užmiestyje, šitas scenarijus net nėra retas. Vėjas, šlapdriba, kažkur užkabino laidus, ir staiga viskas tamsu. Elektrinis šildymas tampa nulis. O tu gal ir nenori iškart eiti miegot.
Tokiu atveju dujų šildytuvas yra tas daiktas, kurį žmonės dažnai vadina „ramybės planu“. Nes kai dingsta elektra, šiluma išlieka. Ir tada namuose mažiau streso, ypač jei yra vaikų ar vyresnių žmonių.
Kai reikia šildyti laikinai, o ne visam sezonui
Jei šildai trumpam, pavyzdžiui:
- vakare terasoje, kai norisi dar pasėdėt
- garaže, kai turi dvi valandas pasikrapštyt prie mašinos
- sandėliuke, kai tvarkaisi ir neplanuoji ten gyvent
Elektrinis variantas gali būti per lėtas ar tiesiog nepatogus. O dujinis dažnai duoda greitą efektą, be ilgo laukimo. Tu įjungi, pajunti šilumą ir darai savo.
Kada elektrinis vis tiek pranašesnis
Kad būtų sąžininga, yra vietų, kur elektrinis tiesiog logiškesnis. Jei patalpa maža, sausa, su gera elektros instaliacija ir tu šildai ilgai, elektrinis gali būti patogesnis. Mažiau rūpesčių su kuro papildymu, mažiau judančių dalių, mažiau „pasiruošimo“.
Bet kai scenarijus apie mobilumą, greitį ir vietas be normalių rozečių, dujų šildytuvas dažnai laimi labai paprastai. Nes jis šildo ten, kur tu esi, tada, kai tau reikia.
